|
|
pribeh o jezkovi-pravakovi, ktory poznal len pravu stranu - nevedel ktora je lava, a tak sa vzdy tocil len doprava; raz sa vsak otocil zle a vzdaloval sa od svojho domu, kym nestretol Policajta Prasiatko, ktory mu vztah lavej a pravej vysvetlil
bez politickych konotacii
Gyveno karta ežiukas, nežinantis, katra pusė yra kairė. Jis žinojo tik dešinę pusę. Kai ežiukas išeidavo iš namų, būdavo labai paprasta, nes reikėdavo sukti dešinėn. Kebliau būdavo grįžti namo, nes jo namas stovėjo kairėje gatvės pusėje. Tada jis darydavo taip: tris kartus pasisukdavo dešinėn ir taip nustatydavo teisingą kryptį namų link.
Bet ežiukui ir skaičiuoti sekėsi sunkiai, ir jis kartais susipainiodavo. O dar tie keisti ir painūs kelio ženklai. Niekaip nesuprasi, ką jie reiškia ir kur gali nuvesti nieko bloga neįtariantį žvėreli.
Kartą grįždamas namo kaip paprastai, ežiukas pasisuko ne tris, o tik du kartus į dešinę. Ir patraukė keliu atgal. Tik gerokai paėjęs suprato, kad tolsta nuo namų. Gerai, kad pačiu laiku sutiko policininką Šerną. Šiš labai nustebo.
- Tu ką tik pro mane praėjai ir sakei, kai eini namo, bet matau, kad darai priešingai.
Ežiukas susigraudimo ir verkšlendamas papasakojo savo baisiąją bėdą:
- Ką man daryti? Aš gerai žinau, kuri pusė yra dešinė, ir visai nenutuokiu, katra kairė.
Policininkas prikiai žinojo, kur yra visas pusės, nes jam dažnai tekdavo gaudyti kokį vagį, o tas, bandydamas pasprukti, gali pasukti nežinia kuria kryptimi.
Policininkas nutaisė labai protingą miną ir paaiškino:
- Jei tu žinai, kur yra dešinė, tai priešingoje pusėje visada (na, beveik visada) bus kairė.
|
|